arkliukų nebijau.

Kai tu rūkysi balkone ir abu turėsim jau per šešiasdešimt, o tu visvien rūkysi, nes tiki į Dievą, pasakyk man, kad dešimtaisiais mane jau mylėjai. Atsisuk į mane, kad matyčiau nuo sofos akis, ir su dūmais iš burnos taip tyliai: ,,Tikėjau žmogumi ir tuo, kas jam skirta, todėl jau mylėjau, nors tavęs dar nebuvo. Berlynu, Paryžiumi irgi tikėjau, matyt anksčiau buvau labai religingas. Girdėjau ir apie kantrų gyvybės prigimimą, bet dabar prašei manęs ne apie tai kalbėti. Man tu gimei vasarį.”

Naktimis meldžiuosi už tuos, kurie dar tik ateis.

Aš žinau - jeigu turėčiau kanarėlių, gyvenimas būtų lengvesnis. Jos čiulbėtų į ausį, kai mes visi į eilę prie  Tų vartų išsirikiavę, žiūrėsime į spyną.

Valsas prieš plaukų lako rūko apimtas kirpėjas, skęstant praeities sienose. Šešėlio plėmai dengia kojas, tas kojas iš klampaus,, vakar” kilnoji ir, vadinasi, šoki?

Ant sienų daug jų veidų prieš mane, jie po stiklu, likę tik buvimo ženklai ant grublėto glaisto. Ženklai draugystės, ūžesio, gaudesio iš nebuvusių laikų, kurie, tvarkingai sukapoti laukia atminties malkinėje.  JŲ ,,vakar”, tuomet gilus ir amžinas, dabar suklotas štai čia pat po nauju linoleumu, mindomu guminių padų . Dvi laiko plotmės susiliečia ir suklykia grindys.

Pabirusių vinių kuokštas ant žemės.  Jį kiekvienam įdavė į švarias rankas, tuomet dar nesumindžiotas klausimų. Po to, beveik kas dieną mus lydėdavo į mišką apžiūrėti medžių. Girininkas stuksendavo į kamienus, nosimi uosdavo žievę ir mus mokė įkvėpti. Vėliau, atsitraukęs per kelis žingsnius, stebėdavo dangų, o mes įsiklausę netgi girdėdavome kinivarpų bruzdėjimą rievėse. Klausyme nebuvo palydovų.

Praėjus daugiau negu dienai, tankmės sąlygomis, mes patys nesupratę kaip, vieni kituose pamatėme žmogų. Akis nudelbę, delnuose radome tik po vieną vinį.
O aš stovėjau priešais beržą.

Antrajam mano draugui visuomet patiko minkštas medis.

Mus ragino paskubėti - tik šimtas rytoj ir būsim išvesti iš miško. Tuomet jau tik veidas užu stiklo ant grublėto glaisto, praeinantiems pro šalį tekalbėsi kaip koks nieko nematęs liudininkas, rankenas ir taburetes apglostęs šešėlis, nebuvėlis vardas. Už stiklo mažiau oro, kartais užlenda vienas kitas vabalas, tik jie telpa į praeivių ložę ant sienos. Kėdžių kojos aptrauktos samanomis, dešimtys sėdinčių ant rąstų, vienas mintimis jau supas ant šakos.

Bet šiandien - valsas prieš kirpėjas. Mums groja Šopeną, ir mes neklausiam, kas jis toks. Prabėgantys ateities blyksniai, praeities siluetai, susilieję su tuštumos drambliais, išnyksta, telieka vienintelis ,,dabar”. Toks tikras ir grynas, lakus, užpildantis vidų, kilnojantis kojas, žingsnių klyksmu ištrinantis formas,, buvau ir būsiu”.

O jau vėliau - labai vėliau, netrukus vėliau - purvinom kojom palikę, iš pirštų išsitrauksim rakštis, nulenksime galvas prieš kirpėjas ir užtrauksime užuolaidoms dainą.

bando suprast, ko nesuvokia -bando suvokt, ko nesupranta

Netildyk, kai rėkia paukštis, kai rėkia paukštis netildyk.

Ar matei kada du kelius, vienas ant kito, lyg antrasis užteptas būtų, prilipęs tęstųsi su pirmuoju? Nedrąsiai - ne, nėra dvigubų kelių, nėra ir niekada nebuvo.

Man neleido vaikščioti dviese. Man neleido turėti draugo žmogaus. Man neleido, uždarė, pamiršti užrakino, žinojo, kad vistiek nepabėgsiu, ir varnas iššaudė nuo šakų. Kely sutikto elnio širdis plakė garsiau nei žmogaus, nes žmogaus nesigirdi, varnas ji šaudė. Ir aš elnią radau sau užu draugą sielos.

Kepančio maisto garai ir prastų cigarečių dūmai lėtai vyniojasi ore.  Juodame šešėlyje verdantis aliejus šildo taukais aptaškytas sienas. Tvankumas kiosko erdvę verčia kone klaustrofobiška, maksimaliai apribojančia kvėpavimą. Trošku būti. Ji rūko cigaretę nulaužtu filtru, giliai ryja dūmus - taip lyg kompensuodama oro stygių plaučiuose -  ir kasosi baltą apvalią blauzdą, kuri, nervingai judinama, bent šiek tiek pastumia visa apėmusį ruošiamo maisto tvaiką. Ji jaučia, kaip darbinė apranga gaubia krūtinę ir nugarą, kaip su kiekvienu judesiu seni marškinėliai vis labiau prilimpa prie prakaituoto kūno. Po ilgos tylos ji prisimerkia, išpučia kamuolį dūmų ir prikimusiu balsu dusliai ištaria, beveik nejudindama lūpų:

- Aš Vilnių tik truputį myliu.

Jie supasi tarp pageltusių daugiabučio užuolaidų, taip senamadiškai nėriniuotų, motiniškai gaubiančių jų iškeltas kojas. Tie patys tapetai, parketas, niekada nebuvęs parketu, tik dangstytas skambiu vardu, tas pats antras aukštas.  Balkonas, kadais buvęs  vienintele susisiekimo priemonė tarp žaidžiančių lauke ir pietaujančių, dabar spjaudosi nuorūkomis.  Pelenine virtęs kaimynės darželis su visam namui alergiją nešančiomis astromis, seniai veši netrukdomas iš viršaus lekiančių žaislų. Jie sėdi tamsiu gobelenu muštoje sofoje, lipniame dūmų tvaike, kosėja, krenkščia, alumi apipurškę juodmedžio komodos stiklus, šiepiasi vienas kitam, kelia rankas į viršų ir sukasi ratais vienas šalia kito. Pliušiniai žaislai tampa seksualumo simboliu pozuojant blizgioms nuotraukoms, internete tampančioms  svariu įrodymu, kad buvo verta švęsti gyvenimą kartu.  Įkarštis. Jie sukasi savo svaigioje draugystėje, suktis jiems gera, merginos atsipalaiduoja, pamiršta taip veržusių kelnių keltą diskomfortą. Atsirėmusios į paaugliškai raumeningas girtų išrinktųjų, dažniausiai vadinamų ,,tais vienintėliais”, rankas, jos svyruoja lakiniuose aukštakulniuose, mėgzdžiodamos šokių muzikos klipų judesius. Užmerkusiomis  tankias blakstienas nakties dalyvės mato, kaip virsta tomis moteriškumu trykštančiomis būtybėmis.  Cigarečių dūmuose paskendusius šokėjus reguliariai apšviečia skaitmeninio fotoaparato blykstė, nuotraukose pavyksta įžiūrėti įdegusias figūras, varno plunksnos spalvos plaukus, prilipusius prie patinų, savo savitumą deklaruojančių lašo formos akiniais, kaklų.

 Jie šoka, trankiai skelbia savo egzistavimą, trypia viską kas buvo, viską, kas juos užaugino, aš klausiu, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę, širdy dėkoju, kad nėra, kad nėra manęs ant to raštuoto kilimo ir gailiu likusių, kažkada buvusių kartu.

Viskas tik iškvepiant. Išnykstant. Išsineriant iš pasaulio, visumos, paliekant tuštumą, vakuumą, svaresnį už svorį - neapčiuopiamą.

Ištrinant jungtukus, nekenčiant jų. Iššluojant įvardžius, daiktavardžių paliekant mažai - vien griaučius. Būdvardžius lauk. Tik dalyviai dalyviai, veiksmais vertiesi -vertiesi. iškvepiant - būnant tik veiksmu, neapstatyta erdvė.  Pusdalyviu dingstant.

Blyksniui atveriant baltą glazūrą sriuboj, gaudant tuštumos skystyje blyksnį - iškvėpimas  yra tas momentas, išsinėrimas iš tirštos aplinkos, buvimas tuščiu ruožu griūty, tyla - iškvėpimas. 

Iškvepiant prisilieti prie gyvenimo lėkštės, išeinant - išnyrant - pabėgant . 

 Tuščia - daiktus sviedžiant iš erdvės, formas išvartant - tik iškvepiant iškvepiant iškvepiant.

Ar

yra ?

Atsisuk, pražydo slyvos.