arkliukų nebijau.

Padengė kiemus, laidus, gatves savimi išklojo. Medžiuose netupi. Kadaise aidus Dievui šnabždėję, liko ant žemės laiškus pametę. Jie ilsisi saulėj. Pirštais nubrėžtus ratus aukštumoj dabar trupiniams atiduoda - žiba snapas prašyti įpratęs.  Sako, plunksnos pavargę, vargsta kojos nelyg medžio metais aplipę.

Nepažįsta jie skrydžio. Kilimui erdvės nebėra, tinklais dangus iškabintas. Toliai, praeity išvagoti, griūva, traukiasi, byra tinkas dangaus. Niekas nemato, tik tu vienas šauki vandens prisisėmęs, arčiau žemės gulėdamas purtais. Plytų karštų sagė pilka.

Pastatai plunksnom užkaišyti, tyliai šnara pūkais.  Tas vienas, baltasis, kiemuose blaškos, į stiklą trankydamas sparną. Byra tinkas dangaus, niekas nemato. Tu - vandens prisisėmęs.  Tvarka suardyta, kelio nėra, duobės lyg skylės skaroj, ją dėvi kiekvienas. Pametęs į tamsą išeina, skylėm vilkinčius palieka dienoj. 

Balandis, aukštybėse mirkęs, iliuziją baltą nešęs snape, liko grindinį karštą prie savęs prisisegęs kaip gatvės akmuo. Gėrį, mostais dangaus sekdami, nešė sielai snape, o dabar - prie žemės prigludo. Skristi nereik, kelio nėra, duobės lyg skylės skaroj. Užkalbėtojas tyli, paštininkus surišęs, kelionę pirmyn pradangino ir laukia. Uždangą vidury kyboti paliko, tokią sodriai raudoną.

Žolė vis dar ristute bėgo po Juvencijų, Juvencijus vis dar mindė kvadratinę pievelę, pasiremdamas į raudoną žoliapjovę. Pienu kvepianti kaimynė sekė Juvencijaus judesius pro pageltusius užuolaidų nėrinukus, kuriuos pati prieš ketverius metus išraitė, bet skalbti tingėjo. O nuo lango nesitraukė vedama paniškos baimės dėl savo pavytusių našlaičių, merdinčių šalia pievelės, su kuria kovojo Juvencijus.

Juvencijus žolę kirpo beveik prisimerkęs. Šypsojos į saulę atsukęs veidą, juokėsi pats sau, kad pro storus akinių stiklus ims ir suliepsnos blakstienos. Saulės vaikas Juvencijus. Draugė raudonoji žoliapjovė vis urzgė, kosėjo žolę, nenustodama purkštė. Riaumojo taip garsiai, kad žvitrusis Juvencijus net negalėjo išgirsti savo paties minčių, kurios, ne iš kelmų išspardytos, rinkosi Juvencijaus galvoje. Mynė, mynė ratus, bandė į save įsiklausyti Juvencijus, o mintys, rodos, specialiai balsus pritildė. Galiausiai susikrimtęs sustojo, įrėmė rankas į pieva aplipusius marškinius, įsmeigė į žolę stiklais apkaustytas akis ir lydimas žoliapjovės kauksmo nugirdo vieną nedrąsią mintį, tyliai šnabždančią, kad baisiausia yra nežinoti, ko nori iš gyvenimo.

Jei žmogus yra paukštis, tai būtinai tik varnas. Supasi ant medžio nusidėjelis - snapu, žvirbliais aplipusiu, šaukia prieš vėją svetimais balsais, savojo nerasdamas. Ieško gyvenimo tobulo, tupėdamas vis ant tos pačios šakos. Lyg gyvenimas gervės baltosios taip pat varnais aptaškytas nebūtų. Žydėjimas žmogumi pats iš savęs yra nusikaltimas. Vaikyk nevaikęs iš savęs juodvarnius - beprasmiška. Pats gyvenimas jau nuodėmė, o išsižadėjęs pasmerktas būsi. Va ir tupėk narve iš nuodėmių ir purvo, tik auksu grotos uždažytos. Blizgučiai džiugina juk akį, užkaišo tai, ko net klausyt bijai.

Pasiruošę svaigiam laisvės pojūčiui, žvirbliai greit atsitrenkia dangun. Į utopiją visi galvom mes trankomės, pro tvoros tarpą kojos rankos lįsti bando, bet belieka tik akimi iliuziją stebėti. Toliau - negalima. Ar tik tvora ne auksu uždažyta? Dar vienos grotos už kurių visi mes iki gyvos galvos varnais kranksėsim.

Troleibusas žiemoje jau senas viduje sėdi vyras toks žilas susimąstęs žiūri tiesiai į mane jis man kaip rėmuose atrodo žiūriu aš tik sėdžiu tiesiai už nugaros jam žiema o aš tiesiai prieš jį pavasaris aš jo laukti nėra vilties nebebus jo. Jis žiūri toks juodai baltas man atrodo raukšlės šešėlis su kepure kairėje sėdi žmona jie dviese atskirai nesusiję jis vienas kažkur čia už nugaros jam žiema pilka. Jis tiesiai žiūri nemato taria tada dusliai ‘reikia dirbti dalyvauti reikia stengtis rodyti ką gali dirbti reik dalyvauti nesvarbu ar laimėsi reikia parodyti kas esi reik dalyvauti’ kairėje sėdi žmona jie dviese atskirai nesusiję jis vienas ne čia uz nugaros jam žiema pilka žmona su kailiniais žiūri tyliai mąsto jie dviese jie atskirai jie nesusiję pasisuka galva į vyrą sako ‘šalta šiandien kitoj stotelėj lipam?’ pakreipia galvą žiūri tiesiai jiems uz nugaros žiema aš sėdžiu prieš juos pavasaris aš jo laukti nėra vilties nebebus jo vyras senas sedi priešais jis man kaip rėmuose atrodo taria tyliai vėl ‘dalyvauti reikia dirbti rodyti kas esi dalyvauti stengtis reikia buti’. Raukšlės su kepure kairėje sėdi žmona jie dviese atskirai nesusiję jis vienas kažkur čia už nugaros jam žiema buvo.

- Tomai, pasakyk man teisybę.

- Kokią teisybę?

- Ar būna kadanors laiminga pabaiga?

Užrašas, kurį visada prisimenu.

Šąla rankos.

2oo7 o5 3o Šeštadienis;

Juvencijus vaikinas keistas. Užvis labiausiai jam patinka skusti žolę. Kai tik šviečia saulė (tiesą sakant, kartais net kai lyja), jis išsitraukia savo didelę raudoną žoliapjovę ir apibėga keturiolika ratų aplink pievelę. Juvencijus bėga per žolę. Žolė bėga per Juvencijų. Visi kaimynai užtraukia užuolaidas, kad tik nematytų to reginio. O Juvencijui giliai vienodai. Su žoliapjove jis naikina viską - pienes, pienių lapus, gėlytes, smilgas. Niekas neišlieka gyvas, kai Juvencijus ir žoliapjovė pradeda darbą. Ji kvėpuoja tankiai vis suurgzdama. Ir aš norėčiau tokios žoliapjovės.